Kambariniai augalai – saulės mylėtojai

Kambariniai augalai – saulės mylėtojai

Pirmiausia pradėti reikėtų nuo to, kad yra augalai saulės mylėtojai ir augalai – visiški saulės nemėgėjai. Augalų – visiškų arba dalinių saulės nemėgėjų yra gerokai daugiau, nei tų, kuriems patinka saulės tiesioginė šviesa. Apie tuos nemėgėjus yra daug parašyta, o dabar bandom ištraukti į dienos šviesą tuos, kurie mėgaujasi saulės spinduliais, nuo jų neraudonuoja, nenudega, neišblunka ir kaip nors kitaip neparodo, kad saulė jiems yra nemaloni.

Pradedam nuo didelių augalų. Jie labai tinka, jei namuose turime saulės užliejamus, didelius terasinius langus.

Tai – mano labai mylimas Oleandras (Nerium oleander). Oleandrai savaime auga Viduržiemio jūros regionuose. Iš ten kadaise mano mama ir parsivežė šį nedidelį augaliuką, mat buvo mačiusi, kaip gražiai jie žydi. Nei mes pavadinimo žinojom, nei kaip prižiūrėti – tik stebėjom kas jam patinka. Dabar galiu pasakyti, kad tai augalas, kurį galima apibūdinti tokiu sakiniu: „galva – saulėj, kojos – vandeny“. Tai apibendrina jo esminę priežiūrą. Olendras, turėdamas šias sąlygas, auga ganėtinai greitai. Gali užaugti iki 6 m aukščio kaip krūmas arba kaip medelis, jei specialiai formuosime. Jis lengvai pasiduoda genėjimui, todėl nesunku suformuoti norimą pavidalą. Olendras gražus ir kaip visžalis, ir kaip nepaprastos žiedų gamos, spalvos ir stulbinamo kvapo augalas. Lapai standūs, tamsiai žali, o žiedai ūglių viršūnėse sudaro gausius žiedynus. Olendrai gali būti su paprastais, pilnaviduriais, baltais, rausvais, raudonais ar net geltonais žiedais. Žydėti pradeda nuo birželio mėnesio ir žydi iki rudens.

oleandras

/Oleandro žydėjimas. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Oleandrą lengva dauginti auginiais. Sumedėję ar pusiau sumedėję ūgliai labai lengvai išleidžia šaknis vandenyje, bet tą geriausia daryti šiltu metų laiku, kad ūgliai greičiau išleistų šaknis.

oleandro dauginimas

/Oleandro auginiai leidžia šakneles. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Nors literatūroje skaičiau, kad vasarą Olendrą galima išnešti į lauką, bet aš to nerekomenduočiau, nes mūsų vasaros  skiriasi nuo Viduržiemio jūros regionų ir siaučiantys lietūs aptalžo augalo žiedus, kurie tuo metu žydi ir jis nebeatrodo taip gražiai. Net ir praeitą vasarą, kuomet buvo labai sausa, jam užteko kelių lietaus kartų ir jau žiedų išvaizda visiškai pasikeitė.

Oleandras sparčiausiai auga nuo pavasario iki rudens. Tuo laikotarpiu jam labai patiks gausus laistymas. Oleandras mėgsta net po vazonu lėkštelėje esantį vandenį, todėl lėkštelę geriausia dėti su aukštais kraštais, kad kuo daugiau vandens vasarą galima būtų įpilti. Dėl šios priežasties nesirinkite molinio neglazūruoto vazono, nes iš jo labai greitai išgarinamas vanduo. Oleandras neturi priekaištų sausam patalpos orui. Jei žiemą yra galimybė, tuomet jį galima perkelti į vėsesnę patalpą (nuo 5 iki 10 °C). Vėsesnėje patalpoje jis mažiau liejamas. Aš tos kilnojimo galimybės neturėjau, bet jis visai puikiai išgyvena toje pačioje vietoje ištisus metus. Tik taip šilčiau žiemojant, Oleandras išaugina silpnus ir laibus ūglius, kuriuos atėjus pavasariui, geriausia kovo mėnesį, galima nugenėti.

Kaip jau minėjau, jei Oleandrui sudarytos puikios sąlygos, tuomet jis auga labai greitai. Kaip greitai augančiam augalui jam reikia trąšaus dirvožemio ir 2 kartus per mėnesį specialaus tręšimo, skirto žydintiems augalams. Jaunutį Oleandrą, kad neskurstų, persodinu kasmet, šiek tiek vyresnį – kas 2 metus. Bet visada reikia stebėti augalą: vienais metais jauną augalą persodinau dukart, nes kai pavasarį persodintas, jis vidurvasaryje ūgtelėjo per metrą ir išraizgė visą vazonėlį su šaknimis, supratau, kad ir jo poreikiai ūgtelėjo.

Šio augalo minusai: jautresniems žmonėms žiedų kvapas gali sukelti svaigulį. Augalo sultys yra nuodingos, todėl genint arba turint mažų vaikų reikėtų pasisaugoti. Nors mano abi dukros kuo puikiausiai užaugo su oleandrais, net nepalietusios jų, bet šiuo metu mes jį turime saugoti nuo savo augintinio.

Antrasis didelis augalas yra Tukvis (Pachypodium), kuris nuo saulės spindulių net „spurda“ iš malonumo. Jis ne tiek į plotį didelis, kiek į aukštį didelis auga. Tiesa, auga lėčiau nei Oleandras, bet jei suteiksite jam idealias sąlygas su saule ir laistymu, tuomet per vasarą jis gerokai ūgteli – maždaug per sprindį.

Nusipirkus šį sukulentą, jis bus dar nedidelis ir pradžioje tilps ant palangės, o vėliau reikės statyti ant grindų.

tukvis

/Tukvis su vaikučiu. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Tukvio kilmė yra Madagaskaro sala ir kartais jis vadinamas Madagaskaro palme dėl išorinio panašumo į palmes, kuomet lapai susitelkę tik viršūnėje. Pasirodo, kad natūralioje gamtoje jų, savaime augančių, yra likę labai mažai, todėl yra saugomi. Storas stiebas auga aukštyn, seni lapai krenta, o iš viršūnės atauga vis nauji. Kartais žiemą, kai sustoja augimo procesas, jis gali numesti visus lapus, bet nereikėtų išsigąsti, nes vos tik ateis pavasaris, juos iškart pradės leisti. Jei Tukviui trūksta tiesioginės saulės – stiebas laibėja ir linksta.

tukvis

/Šiam Tukviui apie 16 metų. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Pažiūrėkit į mano Tukvį: praaugo terasinį langą ir jau sukasi, raitosi ir lapų leisti nenori, nes nemato saulės. Ilgai galvojau ką man su juo daryti: ar kelti į laiptinę, kur į aukštį daugiau erdvės, bet saulės nėra ar atiduoti jį tam, kas turės tinkamas sąlygas. Bet galiausiai nusprendžiau nurėžti jo kotą. Viršūnę, apdžiovinus pjūvio vietą, pasodinsiu atskirai, o iš senojo kamieno išaugs jau ne viena viršūnė, bet kelios. Tuo pačiu tai bus ir jo padauginimas, nes namų sąlygomis, nežinau jo kitokio dauginimo būdo.

Dar iš kamieno apačios retai želiančias atžalas galima nupjovus ir apdžiovinus įkišti į žemę, kad išleistų šaknis. Tukviui patinka laidi žemė, todėl į žemę, skirtą kambariniams augalams, įmaišau rupaus smėlio.

Žiemą lieti taupiai, o vasarą – gan gausiai, kai tik pradžiūsta žemė. Oro drėgmei visiškai nereiklus. Aktyviojo augimo metu pora kartų patręšti. Tukvį persodinti vienam yra sunku, nes visą sunkumą sudaro spygliai. Bet turint pagalbininką ir pora storų kempinių – tai tampa įmanoma misija. Tukvis yra iš kantriųjų augalų. Jis neblogai prisitaiko prie įvairios temperatūros (žiemą gali būti iki 10 °C), šviesos pasikeitimų ar vandens trūkumo, todėl kurį laiką, esant nelabai jam palankiom sąlygom – išgyvens.

tukvis

/Taip atrodo Tukvio spygliai. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Tukvio pagrindinis minusas yra aštrūs, tankūs ir ilgi spygliai. Augalo sultys taip pat nuodingos, tačiau dėl smailių dyglių joks smalsuolis nenorės jo paragauti.

Saulės mėgėjas svyrantis (arba kitaip – kabinamas) augalas yra Šilokas (Sedum morganianum). Šis sukulentas juokais dar gali būti pavadintas beždžionės uodega. Gražiausiai Šilokas atrodo pasodintas į pakabinamą vazoną, tuomet išauga dailūs, ilgi ūgliai, kaip uodegos. Šis, iš Meksikos kilęs gražuolis yra jautrus ir trapus augalas.

šilokas

/Sulaukęs tinkamo amžiaus Šilokas pražysta. Nuotrauką šiam straipsniui leido panaudoti Julie Wennstrom. Instagram socialiniame tinkle ją galima rasti @julie_boo vardu./

Šilokams reikia daugiau vandens nei kitiems sukulentams, kad išlaikytų putlius ir patrauklius lapus. Augalą reikia kruopščiai laistyti, bet tarp laistymų žemė turi pradžiūti. Vyresni ir didesni augalai vandens gali norėti daugiau nei mažučiai. Žiemos periodu laistymą reikia sumažinti. Šiuo metu geriausia stebėti lapus, jei jie pradeda susitraukti – palieti. Augimo sezonu tręšiama tik kokius 2 ar 3 kartus silpnomis trąšomis, nes trąšų peteklius pakeičia augalo išvaizdą ir dar viena priežastis, kodėl rečiau tręšiama yra ta, kad jis lėtai auga.

Persodinti Šiloką sunku, dėl jo lapų trapumo ir byrėjimo, todėl jį reikia persodinti kuo rečiau. Prieš persodinimą galima šiek tiek pasiruošti: t.y. nustoti lieti kelias savaites ir leisti lėtai susitraukti lapams. Dėl šios gudrybės augalas bus lankstesnis persodinimo metu ir mažiau nukentės. Šilokui patiks žemė skirta kaktusams arba įprasta kambarinių augalų žemė sumaišyta su rupiu smėliu.

Šiloką labai lengva dauginti arba ūglių dalimis, arba lapais. Jei persodinimo metu nubyra lapelių, tuomet juos galima išdėlioti ant drėgnos žemės ir laikant lengvai sudrėkintus (tam tinka purkštuvas) po maždaug 2 mėnesių pasimatys judesys. Pirmus metus jie augs lėčiau. Greičiau augs iš ūglio dauginamas augalas. Jei dauginsite iš ūglio, tuomet nuo stiebo apatinės dalies nuimkite lapelius. Šiek tiek apdžiovintą ūglį sodiname į tokią pačią žemę, o prižiūrime kaip ir dauginant iš lapelių.

šilokas

/Šiloko nuotrauką straipsniui leido panaudoti @yisforyara iš Instagram socialinio tinklo./

Šio augalo pagrindinis minusas yra tas, kad jo lapai yra labai trapūs, o prisilietus prie ūglio ima byrėti ir tose plikose vietose nauji lapai neatauga. Lengvai prisilietus prie lapų nusitrina melsva apnaša, tik ši po kurio laiko atsinaujina. Šilokui reikia surasti tokią ypatingai ramią vietą, kur niekas jo pro šalį eidamas neužkabins.

Ant palangės augantys saulės mylėtojai yra kaktusai. Jų yra tokia gausa ir įvairovė, kad į pavadinimus net neverta dabar gilintis. Svarbiausia yra žinoti, kad saule mėgausis, kas be ko, dykumų kaktusai.

kaktusas

/Šis kaktusėlis dar visai nedidelis, bet jau pasipuošė smulkiais žiedeliais. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Juos visai nesudėtinga auginti, jie daug ką gali iškęsti, tačiau be saulės jiems labai reikia ir vandens. Kurį laiką jie gali pagyventi ir sausai, pvz. jei išvykstama į kelionę, nes atsargų jie turi prikaupę, bet juos reikia gan gerai palieti, o vėliau lieti tik kai gerai pradžiūsta žemė. Mažiau lieti, jei augalas yra ne ant saulės ir vėsesnėje vietoje bei žiemos periodu. Dykumų kaktusai gaudami vandens, daug saulės augs sveiki ir žydės, jei tai yra žydintys kaktusai.

kaktusas

/Priklausomai nuo kaktuso veislės, jie gali žydėti gan dideliais žiedais. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Oro drėgmė jiems visiškai nereikalinga. Kadangi kaktusai nėra greitai augantys, todėl patręšti juos užteks 1 kartą per mėnesį pavasario – vasaros laikotarpiu.

kaktusas

/Kai kurie kaktusai po žydėjimo užaugina ne ką mažiau dekoratyvias uogas, kurios ilgai laikosi. Nuotrauka iš asmeninio albumo./

Dauguma kaktusų turi mažai šaknų ir dažniausiai šaknys auga netoli žemės paviršiaus, todėl gilūs vazonai nėra tinkami kaktusams, mat tuomet galima ir smarkiai perlieti, ir supūdyti juos. Jaunus kaktusėlius galima persodinti kas 1–2 metus, o didesnius ir vyresnius – kas 3 ar 5 metus. Kaktusus sodiname į laidžią žemę: prekybos centruose ji bus užvadinta žeme, skirta kaktusams, o aš mėgstu į įprastą žemę kambariniams augalams įmaišyti rupaus smėlio. Dauginti paprasta atžalomis arba dalimis sodinant tiesiai į žemę. Tie kaktusai, kurie atžalų neformuoja yra dauginami sėklomis, o jų nesunku rasti internetinėse parduotuvėse.

Kaktusų pagrindinis minusas, kad jie yra spygliuoti, reikia saugotis juos prižiūrint, kartais ir persodinti gali būti keblu, bet jų formos ir žiedai viską atperka.

Štai, ką tik susipažinome su tikrais saulės mėgėjais. Šie augalai puikiai tiks, jei į jūsų namų langus didžiąją dienos dalį šviečia tiesioginė saulė. Jei turite tik palanges, tuomet čia gerai jausis įvairūs kaktusai ir pakabinamas Šilokas, o jei turite didelį pietinį langą ir erdvės kambaryje – lai karaliauja nuostabusis Oleandras ir Madagaskaro palmė.

   

Dovilė

 

P.S. Susitinkam ne tik tinklaraščio tekstuose, bet ir Instagram arba Facebook!

Atsakyti

Visi laukai yra privalomi

Vardas:
El. paštas: (Nerodoma)
Komentaras:
Kodo tipas